A review by glusumedziotojas
Ana Karenina 2 knyga by Leo Tolstoy

5.0

Šis kūrinys tikras paradoksas - kai jį skaičiau atrodė lyg jis be galo ilgas ir neįveikiamas, tik pabaigus pasijutau lyg istorija buvo per trumpa, kad per mažai laiko praleidau su veikėjais ir jų filosofinėm problemom. Tai galimai vienas geriausių kūrinių, kurį esu skaičius. Aš nepajutau, kaip smarkiai jinai mane paveikė, kol nepabaigiau jos skaityti, ji buvo apsėdusi mano mintis ištisą savaitę. Gailiuosi, nes pabaigus knygą jaučiuos lyg per daug atsainiai ją skaičiau, kad jai reikėjo daugiau dėmesio ir atidumo.

Tačiau net ir per savo ganėtinai atsainų skaitymą sugebėjau pagauti porą foreshadowinimų. Pvz, kaip Vronskis kūrinio pradžioje lenktyniavo su nauju aikštingu arkliu. Nors Vronskis sugebėjo valdyti arklį ir tarsi jie vieną kitą suprato, arklys vis tiek rodė savo nepalaužiama charakterį. Per pačias lenktynes jiems pavyko įveikti sunkiausia rungtį, bet varžovui pralenkus juos Vronskis padarė lemiama klaidą dėl kurios arklys susilaužė stuburą ir turėjo būti nušautas. Ši knygos vieta mane nelauktai sudomino ir tikrai gailėjausi gyvūno, ypač perskaičius kaip Vronskis gailisi šios klaidos ir kaltina save. Manau, kad čia autorius pavaizdavo Anos Kareninos ir Vronskio santykių eigą. Vronskiui pavyko užkariauti Anos širdį, bet Ana nepakęsdama izoliacijos (ir galimai dėl savo skaudžios priklausomybės nuo vaistų) įsivaizduodavo, ko nebūdavo ir jį užpuldinėdavo. Galiausiai, paskutinį kartą susipykę Ana ištaria jam tu to pasigailėsi ir nusižudo, o Vronskis, žinoma, kaltina save dėl jos savižudybes. Gal per daug įžiūriu į šias lenktynes, bet su tais klasikais ir mėlynos užuolaidos turi reikšmės.

Man taip pat patiko paralelė tarp to kaip Ana sureagavo į savižudį romano pradžioje ir pabaigoje yra inspiruojama jo pasekti tuo pačiu keliu (ar geležinkeliu). Bendrai Anos arka yra intriguojanti. Pradžioje ji visų mylima ir gerbiama, matoma kaip tikras aukštuomenės moters pavyzdys, bet pabaigoje pavirsta į pamišėlę. Man jos labai labai gaila. Ji tapo izoliuota nuo mylimo sūnaus ir socialinio gyvenimo, nes įsimylėjo ir gimė moterimi. Ana ir Vronskis įvykdė tą patį nusikaltimą, bet baudžiama buvo tik Ana. Nieko nuostabaus, kad ji išprotėjo, net nekalbant apie jos priklausomybę nuo migdomųjų. O dar Vronskio mama taip pradžioje mylėjusi Aną, taip gyrusi ją, o pabaigoje išvadino ją netikusia bjauria moterimi ir kaip argumentą panaudojo jos savižudybė, jog tik ji galėjo pasirinkti tokią bjaurią mirtį Ana išties įdomi veikėja ir nuostabu, kaip, man pačiai nejuntat, aš perėjau nuo gėrėjimosi iki gailesčio jai.

Jos nusižudymo scena buvo pavaizduota puikiai, kaip ji tapo apsėsta minties, kaip Vronskis gailėsis ją atstūmęs, kaip jai iš pradžių sutrukdo jos raudonas rankinukas ir galiausiai - mano mėgstamiausia dalis- kaip ji suprato, kad ji vis dėlto nenori mirti, jog ji gailisi taip pasielgusi, tačiau jau per vėlu. Tai buvo taip tragiška ir realu tikram gyvenimui. Šiek tiek nusivyliau, kad sekanti dalis neatpasakoja detalių iš karto po Anos mirties ir mes sužinome tik kasniukus. Tolstujus kaip palyginimą pasinaudoja Sergejaus, Levino brolio, knygos išleidimu. Metų metus jis rašė ir rašė tą knygą, kol pagaliau ją išleido ir niekas į ją nereaguoja, kaip ir knyga sukosi apie Ana tol, kol ši nusižudė ir toliau, kaip ir Sergejus, negaunam jokios reakcijos ar atpildo.

Šiek tiek nustebau ant kiek Vronskis buvo ištikimas Anai. Tikėjausi, kad jam pabos tie vaidijamasi ir nubėgs į kitos moters rankas, bet jis liko ištikimas IR gedėjo Anos po jos traukinio nelaimės. Ne tik, kad gedėjo, bet ir valgyt negalėjo, ir depresija susirgo, kol galiausiai nusprendė vykti tarnauti į karą, kur užtikrinta mirtis. Ana ir Vronskis nėra jau tokie ir skirtingi, kaip pabaigoje gali atrodyti.

Levinas ir Kiti buvo tikros meilės pavyzdžiai. Jie vieną kitą iš žvilgsnio suprasdavo (Levinas Kiti net pasipiršo iš, iš pirmos pažiūros, random raidžių eilės) ir tai buvo gera paralelė kitoms poroms, kaip Ana ir jos vyras arba Ana ir Vronskis, kurie nemokėjo skaityti vieno kito kūno, žvilgsnių kalbos. Mano mėgstamiausios knygos vietos buvo Levino sodžiaus gyvenimas. Labai malonu buvo skaityti, kaip jis bando neatsilikt nuo kaimiečių per šienapjūtė, kol tu pats ilsiesi nuo dramų vykstančių Sankt Peterburge. Negaliu, kokie mieli yra judviejų santykiai, kaip jie vieną kitą myli ir supranta. Iš tiesų buvo įdomu stebėti skirtumą tarp to kaip Kiti augino savo sūnų pati jį žindydama ir auklėdama, kaip galėjo nujusti kada ir kas jam bus blogai ir tarp to kaip Ana palikdavo visą dukters auginimą tarnams ir bet nebandydavo užmegzti ryšį su mergaite.

Stepanas, Anos brolis, buvo mano fav veikėjas. Bendrai mane knygose bei kituose medijose labai trauke hedonistiniai personažai, nors jų realiam gyvenime nepakęsčiau. Stepenas rūpinasi tik savimi, palikdamas vaikų auklėjimą žmonai, ir išlaidauja taip šeimai reikalingais pinigais. Tačiau jis moka pakalbėti. That's it. Jis tsg turi charizmos. Tikrai užjaučiu Doli, ji nenusipelnė tokio vyro (realiai niekas nenusipelnė tokio apsileidusio vyro), bet ji tvirta ir viską pergyvens.

Tiesą sakant pusę Levino filosofavimų nesupratau (manly dėl to, nes jie buvo susiję su tuometiniais rūpimais politiniais klausimais), bet galėjau relaitinti jo gyvenimo paieškose. Man puikiai suprantamas tas jausmas, kai atrodo, kad mes per daug menki, kad nėra nk svaraus gyvenime ir geriau būti mirusiam nei gyvam, tačiau kaip ir Levinas supratau, kad gyvenu gerą ir patogų gyvenimą ir man nėra būtinybės žudytis. Man patiko, kaip Levinas apibūdino realizacijos atomazgą, kad tai dalykas, kuris po truputį tavyje auga, kol galiausiai tu ją pats pradedi suprasti, tačiau pats jautiesi nepasikeitęs.